Gyvybė – didžiausia dovana, kurią gali suteikti MOTERIS. Be galo džiugu man matyti savo praktikoje, jei vaikas auga šeimoje, kuri gali suteikti ne tik meilę, bet ir sveiką bei laimingą gyvenimą. O dar Linkolnas yra rašęs, kad „stiprios, lanksčios šeimos neatsiranda – jos yra kuriamos“.

Sveika mama = sveika šeima, nes JI yra ta, kuri dažniausiai inicijuoja ir rūpinasi, kad šeima būtų soti, sveika, laiminga. Juk sveiki tėvai ir vaikai – tai žingsnis link laimingos šeimos, kuriančios tobulą fizinę bei dvasinę savijautą.

 

Kodėl aš tapau konferencijos partnere?

Kai gavau kvietimą tapti pirmosios Lietuvoje konferencijos sąmoningoms mamoms „Sveika ir laiminga mama“ partnere, nei minutę nesuabejojau. Tikiu, kad tai renginys, kuris gali nutiesti tiesų kelią į laimingą sveiką motinystę, vidinę stiprybę ir jėgą, juk kiekviena moteris turi savyje ypatingos galios, tik tereikia išminties kuri įgalina sukurti sveikus  santykius su vyru ir vaikais bei gyvenimo būdą, kuris leistų  atsiskleisti moters talentams ir norams. Ši konferencija – tai tarsi misija kiekvienai tapti SVEIKA LAIMINGA MAMA ir kurti aplinką, kurioje klesti pozityvizmas, darnūs santykiai su savimi ir šeima.

„Sveikame kūne, sveika siela“, – taip dar rašė Vydūnas, todėl norisi palinkėti kiekvienam atsigręžti į save ir rūpintis savo bei savo šeimos sveikata, nes gyvenimo įpročių ir įgūdžių pradžia – sveika mama ir jos šeima.

Noriu taip pat pasidalinti mokytojos Eglės Venslovaitės – Šiliūnienės,  penkių vaikų mamos nuostabia pasaka apie laimingą sveiką šeimą, kuri mane labai įkvėpė ir suvirpino širdį:

„Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko

paprastus pirkinius ir viska darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir per daug negalvodami, kas bus rytoj.
Vyras ir moteris gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami, atsisveikindavo ilgam (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.
,,Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur ji gauti…” – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikelio… Po metų jiems gimė dukrelė – graži kaip saulė, rimta ir protinga. O jos didelės akys švietė kaip dvi žvaigždės. Bet jas mate tik tie, kas mylėjo… Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.
Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antrosios dukrytės – gražios kaip vasaros rytmetys, šokolado spalvos akimis ir spindinčia karūna ant galvos. Bet ją mate tik tie, kas mylėjo… Mažame namelyje vietos buvo dar mažiau, bet daugiau juoko ir mažų kojyčių trepsėjimo. Lauke vėjas lyg vėliavas plaikstė vystyklus…. Ir jie matė, kad tai yra gera.
Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrele – šviesi kaip vidurvasario dangus, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo….
Viena diena tėtį aplanke Nepažįstamasis ir pasakė, kad neatsakinga turėti tiek daug burnų, jei gyveni tokiame mažame namelyje. Ir kad būtina apie viską pagalvoti. Ypač apie tai, kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytes išžiotos, o kojytes trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimė, ta naktį juodu susapnavo Viska Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios dideles, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kurio laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma kaip saulės zuikutis, kuris žaisdavo ant jos skruostų, kai ji šypsodavosi. Bet juos mate tik tie, kas mylėjo… Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdavo tiek meiles, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie mate, kad tai yra gera…
Vieną dieną mamytę aplanke Nepažįstamoji. Ji nužvelgė keturias mergaites
(nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių)
ir nusišypsojo iš žurnalų viršelių pažįstama šypsena. Ji sakėsi labai mylinti
jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. ,,O kas ta rami ateitis?” – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. ,,Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis”, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena).
– Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo
pagrindą. Jus turite žiūrėti atsakingai”. ,,Esu jau tai girdėjusi”, – pamanė mama, bet neprisiminė kur.
Tą naktį ji sapnavo daugybę mažų vaikeliu – gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos jų neatsivėrė. Už jų gyveno Ponai ir Ponios, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdesio, nes vieną akimirką buvo pamiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košės dubenėliuose, ir meiles širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.
O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus kaip tėtis, tik su angelo
sparnais nugaroje. Bet juos mate tik tie, kas mylėjo… Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždesio, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo kaip gražiausia muzika.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažąjį namelį. Tačiau vieną dieną visi sugrįžo su ypatingomis dovanomis: Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą pavargusioms tėvų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad nepamirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai prireiks.
Ir tėvai tapo be galo turtingi, bet ne visi tai matė…“.

Tad mielos, esamos, būsimos mamos, savo didelėse širdyse, pilnose gerumo, kviečiu rūpintis savo ir savo šeimos sveikata, nes šeima tikrai PADĖKOS, nes kai laiminga mama – tai laiminga visa šeima!

Konferencijos programą galite rasti čia:

 

Su meile ir sveikata

Gintarė Jonaitytė